Įėjimas/Išėjimas

Po ilgos kelionės pasirodo čia, tai yra atjoja ant savo stebuklingo čimodano su kojom, iš kurio grojo keista aštuoniasdešimtųjų muzika, primenanti senovinį filmą. Linguodama į taktą kartu su Merlin Monro, pagaliau pakelia žalias akutes ir pasižiūri į du objektus: vienas didelis, su proproprosenelio šventiniais marškinukais ir savaitę neskusta barzda (tik iš to Aleks suprato, kad ten diedas), ir antras, tiksliau, antra, kažkoks kūdikis, labiau panašus į apsiverkusią porcelianinę skulptūrą nei į statistinį kūdikį, bet, joptararai, būna tų kūdikių, nusprendė A ir nulipo nuo žaklio čimodano, kuris jau dundėjo vyrišku Elvio Preslio vokalu. Su inkariuota koja paspyrė lagaminą, kad tas nebedainuotų arijų, žemai nusilenkė ir garsiai suriko:
-Sveiki visi.-tada, neiškentusi pusę sekundės trukusios tylos, nusprendė, jog čia turbūt čiukčių sala, ir prabilo su tam tikru akcentu, kurio anksčiau Aleksandra nesimokė net pudruojama (didžiausia kančia pasaulyje), o dabar, susidūrus su tokia keblia situacija, mokėjo kalbėti lyg tikra profė,-aš būti žemės žmogus ar jūs turėti ko nors kas mokėti mano kalbą?-gestikuliuodama pareiškė ir tikėjosi gauti atsakymą.

Pažiūrėjo į tą mergiotę ir išsprogino akis, suprato kad grįžo jo galvos skausmas, bet pamanęs, kad ji neatpažįsta D. taigi apsimetė kad D. neatpažįsta A.
-Atsiprašyti bet jūs neten patekti-palinksėjo ir spračiu žingsniu traukė link durų su Alis

Sumauti čiukčiai, dar spėti pagalvoti, ir nubėgti iki moteris su barzda. (tuo tarpu lagaminas nebėgti link moteris su barzda ir stovėti vietoje)
-jopštvai...-dar pamėgino nusikeikti, kai pamatė, kad tas barzdočius Merlinas visgi yra tas glušius, kurio ji jieškojo.-TAI TU SUKA, ČIA SLEPIESI?-klyktelėjo vokalu, niprastesniu už ostapenko, ir gana įtikinamai suvaidino akies trukčiojimą,-aš tave.. aš tave...-atsisėdo ant lyg ir iš niekur atsiradusio čimodano, kuris labai bijojo keistos moters, kuri, anot jo šeimininkės, yra kažkokia suka, tiesą sakant, jis nelabai ir suvokė, kas čia ką suka, tiesiog norėjo kuo greičiau dingti iš to čiukčių lizdo.

-Gal malonėtum nesikeikti bent jau prie vaiko-užriaumojo, paskubomis rakino duris
-Kvaila boba-burba panosėj, ignorina A. absoliučiai

-Alex-užriaumoja, atėjęs atima vaiką
-Čiuožk ten iš kur atėjus, ir nesikišk į mano gyvenimą-žiūri į ją visas piktas

Kai iš jos atima vaiką, lieka užsisukus, o po to atsisuka su šitu veideliu:

ir dar tylutėliai inkščia

Pavarto akis, bando nepasiduot, atsidūsta
-Vis vien neduosiu vaiko, jai reik miegot-palinksi ir pažiūri į Alis.
-Savaitę vieną savaitę galėsi pagyvent pas mane. VIENĄ-vis dar laiko vaiką stipriai, kad ji nesikesintų, paima jos lagaminą

-Vieną, vieną,-suburbėjo žinodama, kad vistiek gyvens pas jį visus likusius savo gyvenimo metus.-Be to, jai miegot nereikia. Ne kūdikėlis gi.-įsiremia rankom į klubus ir įnirtingai įsispokso į D.

-NE jai reik meigot, kitaip ji pasidaro tokia kaip jos motin-susiraukė, įėjo į vidų
-Tai gal užeis?

-Motin?-labai susirūpinęs veidelis.-Ar tai ta pati furija, kurios nuobliuotą snukelį mačiau pro langą?-apsidairo. Tada, šiek tiek patylėjusi, įsižeidusi kumšteli Danielį,-biče, argi gražu daryt kraujomaišą...

-Ne ne jos motina panelė ambicingoji ragana ji daugenė ir dra valdovė šito sušikto miesto-aišku uždengęs A. ausis burbėjo

Keistai pažiūrėjo į mažytę ir nusprendė,
-Ji visdėlto viską girdėjo.-sukryžiavo rankas.-O su tavo charakteriu, tai kas čia dar su tokiu kaip tu išgyventų.-prasibrovė pro jį ir atrovė duris (na, neIŠrovė, bet man vienodai, užrakintos ar ne jos buvo). Įėjo į vidų, kartu su paskui ją sekančiu lagaminu ant kojų.

-Tau neįtiktų net pats dievas-pavartė akis
Jauskis kaip namie-nenoriai šyptelėjo
-Būsiu viršui-nupėdino

Parvažiavo su gėlėm, nušoko nuo dviračio ir jis pasivertė skėčiu. Alex žvitriom akytėm pastebėjo, jog moteris su ūsais a.k.a Danielis ir moteris su sparnais a.k.a Vani ten kažką neaiškaus daro, žodžiu, kankina jos makaronus, arba pavyzdžiui užsiiminėja daugpatyste, ar dar kokį velnią, tai apsidairė ir sukryžiavo kojas. Nors Alexandra ir nebuvo Kedys, ir net lygintis neturėjo kuo, tačiau nusprendė - tvarka visgi bus, makaronai skirti ne tam, kad juos kankintum, tai ta proga ir užlipo į viršų. Į apačią. Ai, koks skirtumas.. į savo kambarį.

Atsitempia Danielį:
-Skrisim ar eisim?

-Nezinau kaip nori, brangioji

Griebė D už rankos ir jie nuskrido į rūmus