Milžinų kelias.

*Eina. Tyliai, ramiai, beveik nesukeldama jokio garso. Prieina prie Milžinų kelio, stabteli - nors ir nežino, kaip ši vieta vadinasi, vis vien nutuokia, kad joje beveik niekas nesilanko (ji juk turiu psichologinių sugebėjimų). Kadangi Ami beveik akla, ryškiai neįžūri akmenų, ant kurių deda pėdas, bet jaučia, kad jais jau seniai niekas nevaikščiojo. "Kelią, į šią vietovę žino visi, tačiau jos vengia, nes nežino, kaip ji susikūrė." - toptelėjo jai. "Bet juk ši vieta neturi neigiamos energijos...". Paleidžia Artemį (tokį vardą davė savo naujajam draugui - kačiukui) ant vieno iš didesnių akmenų ir tas laimingas tuojau pat įsilipą į smėlį. Pasivolioja jame ir užmiega. Temsta. Ami, supratusi, kad jau niekur daugiau neras nakvynės šiai nakčiai, pasitiesia savo paltą ant smėlio šalia Artemio, atsigula ant jo ir užmiega bežiūrėdama į žvaigždėmis nusėtą Ariano dangų.*

*Pramerkusi akis apsidairė ir... nelabai ką pastebėjo, nes dar buvo prieblanda, o ji pati beveik akla. Išgirdusi prislopintus žingsnius per smėlį atsisuka ir pamato merginą, panašią į vilkę. Prisimena ją mačius Murane ir nusišypso. - Sveika,- prataria ir prieina artyn*

Henris eina šiuo taku, stengdamasisi išvengti kitų žmonių kontakto. Kopdamas karts nuo karto stbteli ir žvilgteli žemyn - juk visgi kopia į viršų.

*Natsu primerkia akis ir įsistebeilija į tolį. Mato kažkokią krutančią figūrą be kontūrų. Atsitūpia ir padeda dešinę ranką ant smėlio, išskleidus pirštus. Užsimerkia. Pajaučia tą, kuris artinas; sužino jo vardą, istoriją. Atisistoja, nusisuka ir laukia, kol Henris priartės.
Tuo metu Ella kažkur dingus...*

Henris eidamas pajautė, kad kažkas lyg ir brovėsi į jo galvą. Pabandė užkirsti tam kelią - nežinojo ar jam pavyko, ar ne, bet tas liovėsi. Tolumoje jis pamatė siluetą, lyg ir merginos. Dabar mažiausiai, ko norėjo - sutikti ką nors. Nusikeikė panosėje, bet ėjo tolyn, lyg niekur nieko.

*Atsisuka į Ellą. Šypt.
-Pažįstu jį. Taip.
Išgirsta, kad duslūs Henrio žingsniai jau priartėjo. Lėtai sukasi. Super slow motion. Galiausiai pakelia akis ir pasižiūri priešais.
-Sveikas, - taria, tokiu 'juk-žinojau-kad-pagaliau-susitiksim-Henri' tonu. - Laukiau tavęs. - nusišypso paslaptinga šypsena ir paima už rankos Ellą. Pasižiūri jai tiesiai į akis ir perduoda VISĄ informaciją apie Henrį.
-Galbūt tau tai atrodo įžūlu, bet juk turim būti atviri, ar ne? Tokios taisyklės manau vyrauja visuose pasauliuose. - taria Henriui, atsisėda ant smėlio ir pasiruošia laukti nors kokio atsakymo iš kurios nors būtybės*

Henris priėjo ir galų gale, kai buvo arti, viena iš merginų prapliupo kalbėti. Henris nelabai suprato ko ji iš jo nori ir ar jam rodosi, ar jai pasimaišęs protas. Nusimetė gobtuvą ir nutraukė žemyn iki pusės veidą dengiantį šaliką, taip pilnai pasirodydamas elfo veidu. Dar kiek laiko pažiūrėjo į abi merginas ir tarė:
- Laukei manęs..- visiaki be jokio tono pakartojo Henris.

*Galvoja: valdau padėtį. Keista. Nusišypso Ellai.*

-Priprasi, - galvos mostu parodo E.

*H matosi rutulioja mintis galvoja. Sintyja, kitaip tariant, mintyja.*

-Gerai. Aš žinau tik tiek, kad Ella gyvenus Murane, o Henris tikriausiai nė nenutuokia esant tokį pasaulį. Ella, *atsisuka į ją*, Muranui gresia pavojus. *Pasuka galvą į Heinrich*
Muranas - iš 'murano stiklo' susikūręs pasaulis, kuriame yra daug modernios technikos.
Anksčiau jį valdęs Bastijanas buvo nužudytas, įsiveržus priešams, o dabar tie žinoma užgrobę Muraną. Plėšikai taip pat iš artimo pasaulio - Howlito. Juos sieja tik vienas stiklinis tiltas - Amarilis.
Aš tikriausiai vienintelė spėjau pabėgti iš ten. Visi kiti - dabar klonuojami. Taip, tai žiauru ir negailestinga. Bėgau iš ten tikėdamasi Ariane, taikos pasaulyje (na, bent taip esu girdėjusi), rasti viltį. Rasti pagalbą, karui su Howlitu ir Muranu.
Tavęs, Henri, laukiau dėl to, kad žinau tave kaip klajoklį, įvaldžiusį kardą ir lanką, tačiau pažįstantį Ariano vietinius.

*Patyli minutėlę nuleidusi galvą. Pakelia akis į Henrį ir taria, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdama tiesiai į akis, lyg truputį ir hipnotizuodama.*

- Ar padėsi surasti čia pagalbos?

*Staigiai atlekia čia.*
-Jūs dvi *parodo į Ellą ir Ami* dinkit iš čia, kol nesukėliau visų vėlių *dangus pajuoduoja, prasideda pūga. Vūhū, Emm kalnuose yra All-mighty. Dabar jūs drebat iš baimės ir lekiat lauk, nes nenorit sutikt EEEEEVIIIIIL Emmeline.*

*šaltai šypteli*
-Manai, patikėsiu? Ėjot visi skirtingu metu, tiesiog labai atsitiktinai susitikot. Ačiū, Mel. *išnyra miiiilžiniška pirmoji Emm drakonė. Pūga stiprėja, vis tamsiaaaaau ir Emm tampa vis labiau evil*
-DINKIT!

*Pasižiūri pašaipiu žvilgsniu į Emm ir nusikvatoja.
-Ne tokių dar mačius esu, neįsijausk tik ir nevaizduok tokios svarbios.
*Prasibrauna į Emm mintis ir pastebi, jog ji išsigandus. Toliau bando išsiaiškinti apie ją ką nors daugiau. Sekasi sunkiau, negu su Henriu, bet pavyksta. AMBULARE - ir viskas puiku.
Paima už rankos Ellą ir sako:
-Nebijok, ji - niekas. Ir jeigu manai, kad jis mums nepadės, tai dar klysti.
Paleidžia Ell. Ji vis dar įsikibusi Heiricho. Tai juk juokinga...
Užsimerkia. Ami vis dar sėdi ant smėlio. Mintimis eina į kosmoso erdvę, kurioje padaro kelis pakeitimus - hipnotizuoja Emm ir Henrį.
Atsimerkia. Pasižiūri abiem į akis ir nusišypso.
-Dabar jau viskas gerai.
Atsistoja, pakelia savo Artemį ant rankų ir įsikiša už drabužio, panašaus į paltą, skverno. Tada dar pasima už Rankų Henrį ir Ellą.
Pažiūri į Emm.
-VIOLA ! - *Užhipnotizuoja* - FREESIA! - *Užšaldo Emm, trumpam*
Pakyla į orą su A, E ir H.
-TORQUILLA ! - *sukelia smėlio audrą*
Ir galiausiai. Sukaupia paskutines savo jėgas.
-LOPHOPHORUS!!!
Ir dingsta. Su visais trim. Nusikelia į kitą vietą - į DYKUMĄ.*

Henrio valia per didelė, kad jį užhipnotizuotų. Bet jis nesipriešino. Kad ir ką ji čia daro jį sudomino. Parodė Emmeline, kad viskas ok prieš dingdamas.

*greit atskrenda čia, visais žinomais ir ne tik burtais užkeri kalnus, kad niekas, išskyrus visus tamsos elfus ir karališkąją giminę čia nepateiktų. Ktaip tariant... COME HERE AND YOU DIE*

Henris COMINA HERE AND HE DIE. Ne ne, vaikštinėja ir žudo bakterijas

Tačiau kiek pavaikštinėjęs, pasuka kitur.